Laisvalaikis

Šlyninkos vandens malūnas – iki šių dienų veikiantis technikos paveldo statinys su autentiška įranga. Malūno istorija mena XVIII amžiaus pabaigą, tuomet jis buvo vadinamas Ditkūnų malūnu ir priklausė Imbrado dvarą valdžiusiam Livonijos žemės teisėjui Pranciškui Mohliui. Dėl netoliese veikusios Šlyninos karčemos, malūnui prigijo Šlyninkos pavadinimas.

XIX a. pradžioje Ditkūnus su malūnu prie Nikajos upės įsigijo Kvintiškių dvaro ponai Butleriai. 1886 m. po Lauryno Napoleono Butlerio mirties Ditkūnus paveldėjo jo dukra Malvina Marija Butlerytė, ištekėjusi už Astraučiznos pono Antano Magnušausko. 1944 m. dvarininkė su šeima pasitraukė į Lenkiją.

Sovietams okupavus Lietuvą malūnas buvo nacionalizuotas, tačiau ir toliau veikė. 1958 m. į Šlyninkos malūną iš gretimo, uždaryto Kavoliškių malūno buvo perkelti Ciuriche, Frydricho Vėgmano įmonėje pagaminti valcai (vėliau restauruoti). Iki 1960 m. Šlyninkos malūnas buvo sukamas vandens, o nuo 1963 m. – tik elektros energija.

Šiandien čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Šalia malūno amatų namuose jums pasiūlys čia kepamos tautinio paveldo ruginės, kvietinės duonos, įvairių kepinių, senovinių patiekalų gaminamų iš čia sumaltų miltų. Atsigaivinti galėsite žolelių arbata, duonos gira, lietuviškumi alumi.

Besisvečiuodami galėsite pasiklausyti šmaikščių malūnininko pasakojimų apie malūno gyvenimą, o malūnininkė paporins kaip mūsų protėviai Lietuviai gyveno prieš daugiau nei 100 metų.