Lankytini objektai

XVII a. antroje pusėje Antalieptė priklausė ponų Strutinskių Balčių dvarui. Nuo 1685 m. čia minima koplyčia, priskirta Dusetų parapijos Daugailių filijai. Visgi, anuomet didelis kai­mas ir mažas mies­te­lis dar mažai kuo ­sky­rėsi, kadangi vi­sur vyravo me­di­niai pa­sta­tai, iš­si­dės­tę pa­gal pagrindinę gat­vę, o svar­biau­sias mies­te­lio po­žy­mis bu­vo LDK val­do­vo su­teik­ta privilegija tu­rė­ti turgus ar pre­ky­me­čius.

1713 m. valdovo privilegiją Antalieptei išrūpino Seivių, Vižainių ir Šakynos seniūnas Jonas Mykolas Strutinskis. Nuo tada sekmadieniais per religines šventes (po mišių) prie bažnyčios buvusioje aikštėje vykdavo turgūs ir prekymečiai.

1734 m. Jonas Mykolas Strutinskis fundavo Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno statybas, o 1740 m. jis užrašė Padustį ir gretimas žemės valdas būsimo vienuolyno išlaikymui.

1746 m. mūrinę, vienanavę baroko stiliaus bažnyčią Antalieptėje savo lėšomis pradėjo statyti Balčių dvaro ponas Juozapas Antanas Berlič Strutinskis su žmona Rože Pliateryte.

1763 m. bažnyčia pašventinta Šv. Kryžiaus Atradimo titulu, tačiau iš tikrųjų didelės bažnyčios statyba buvo baigta tik po kelių dešimtmečių, pačioje XVIII a. pabaigoje.

Po 1830 – 1831 m. sukilimo Antalieptės miestelis perėjo valstybės žinion, vienuolyno teritorija buvo perduota Rusijos imperijos kariuomenei ir pertvarkyta į kareivines, o vėliau – į moterų stačiatikių vienuolyną.

Vykdant rusinimo politiką, 1846 – 1850 m. bažnyčia buvo smarkiai suniokota ir perstatyta į stačiatikių cerkvę, kuri tikintiesiems buvo sugrąžinta tik 1918 m., kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę.