Lankytini objektai

Remiantis istoriniais šaltiniais yra žinoma, kad jau XVIII amžiuje Antalieptėje buvo medinis vandens malūnas, 1754 metais čia dirbo malūninkas Kristijonas Hopas. 1782 m. senojo malūno vietoje buvo pastatytas naujas, taip pat medinis vandens malūnas, kurį Balčių dvaro ponai Strutinskiai nuomavo įvairiems asmenims.

1855 m. vasaknų dvaro savininko grafo Jono Tiškevičiaus pastangomis ankstesnio malūno vietoje buvo pastatytas dabartinis tašytų akmenų vandens malūno pastatas, išsiskiriantis romantizmui bei liaudies architektūrai būdingais elementais. Malūną statė vietos meistrai, valstiečiai mūrininkai, o statybų datą liudija virš malūno vakarų fasado durų įmūrytas akmuo su iškaltu užrašu „R.1855 H.J.T.“ liudijančiu statytoją ir pastatymo datą.

1914 m. grafienė Elžbieta Marija Tiškevičiūtė-Pliaterienė Antalieptės vandens malūną kartu su visu Vasaknų dvaru pardavė dvarininkei Vandai Grabovskai-Modzelevskai, tačiau dar tais pat metais prasidėjo pirmasis pasaulinis karas. Vykstant mūšiams į malūną pataikė artilerijos sviedinys ir jis sudegė.

1918 m. malūno griuvėsius įsigijęs uteniškis Antanas Katinas jį atstatė ir modernizavo, atnaujintame malūne jis įrengė generatorių, kuris Antalieptiškiams teikė elektros energiją. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą malūnas buvo nacionalizuotas, tačiau ir toliau veikė iki pat 1966 m. kol buvo apleistas, išardyta užtvanka ir užpiltas kanalas.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę malūnas grąžintas A. Katino dukrai Leonilei katinaitei, kuri jį perleido giminaičiams – Jūratei ir Jonui Puniams. 2005 m. Punių šeimos rūpesčiu buvo restauruotas malūno pastatas, atkastas kanalas ir sutvarkyta aplinka.