Lankytini objektai

Drūkšių ežeras – Europinės svarbos gamtinė teritorija. Ežeras ir jo pakrantės driekiasi pačiame Lietuvos pakraštyje, jos šiaurės rytų dalyje, Zarasų ir Ignalinos rajonų bei Visagino savivaldybės sandūroje ir šliejasi prie valstybinės šalies sienos. Drūkšiai yra tarpvalstybinis vandens telkinys, kurį kerta valstybinė Lietuvos – Baltarusijos siena. Apie 700 ha jo teritorijos priklauso Baltarusijai, 728 ha – Ignalinos rajonui ir net 3498 ha – Zarasų rajonui.

Drūkšių ir jo pakrančių augalija pasižymi didele įvairove: Lietuvai priklausančioje telkinio apyežerio dalyje aptinkamos keturių Europos Sąjungos saugomų tipų pievų ir dviejų tipų pelkių buveinės, kurios įrašytos į ES Buveinių direktyvą. Didžiausią gamtinę vertę turi Europinės svarbos augalų buveinės: stepinės pievos, kurios turtingos rūšimis, melvelynai – nedidelės buveinės su melsvuoju melvenynu, aliuvinės pievos – jos sudaro kompleksą su kitomis pievų buveinėmis.

XIV a. pradžioje, kuomet Polocko žemė buvo įjungta į Lietuvos valstybę, Drūkšių ežero salos pilyje įsikūrė lietuvių įgula. Čia buvo suręsti trys bokštai, gyvenamosios trobelės ir bažnyčia (1514), o salą su ežero krantais sujungė du mediniai poliniai tiltai, kurių vienas vedė Drūkšių miestelio link. 1622 m. pilis buvo jau smarkiai apleista – supuvę ir sukritę bokštų stogai, apgriuvusios sienos, likusi tik viena patrankėlė, tačiau saloje dar buvęs gražus ir prižiūrėtas dvaras. 1655 m. pro mūsų apylinkes pražygiavę švedai pilį nesunkiai užėmė ir visiškai sugriovė. Dabar ši sala yra Baltarusijai priklausančioje ežero dalyje, ties Drūkšių (Drisviatų) miesteliu.

Įdomu ir tai, kad 1904 m. pavasarį ančių medžiotojai braidžiodami po patvinusį Drūkšių ežerą rado ant seklumos užplaukusią rekordinio dydžio lydeką, svėrusią net 76 kilogramus!