Lankytini objektai

Antazavės grafai Pliateriai, XVIII a. pabaigoje čia pastatę vandens malūną, karčemą ir įkūrę palivarką, vietovei pavadinimą nusižiūrėjo nuo netoli Varšuvos buvusio garsaus Marimonto malūno, kuriame malti aukščiausios kokybės miltai prabangiems ir šventiniams kepiniams, o šis vietovardis Lenkijoje greičiausiai reiškęs „Marijos kalnas” (lot. Mari mont).

Kalno viršūnėje trykšta neužšąlantis šaltinis, kurio vanduo sruvena žemyn, tad šis senojo kelio Antazavė-Kriaunos ruožas visuomet būdavo pažliugęs ir pavojingas su arklių kinkiniais vykusiems žmonėms. Kad sumažinti kalno statumą, čia buvo išgrįsta kelio atkarpa ir įrengta unikali serpantininė kilpa (kitas toks serpantinas yra tik Vilniaus miesto rytinėje dalyje).

Marimonto vandens malūne ne tik buvo malami miltai, bet ir karštos vilnos, verpti siūlai, velti milai, įrengta lentpjūvė. Šalia buvusiame pastate buvo apgyvendinti darbininkai, o keliaujantys pro šalį sustodavo karčemoje. Malūnas turėjo nemažą užtvanką su tiltu, per kurį galėjo važiuoti ne tik arkliais tempiami vežimai, bet ir automobiliai.  

Deja, apie 1946 – 1947 m. malūną sunaikino gaisras, tad dabar čia galima išvysti tik akmenų mūro liekanas ir per užtvankos likučius pereiti pėsčiųjų tilteliu. Ši vieta yra įdomi ir tuo, kad Zalvės upelis skiria Zarasų ir Rokiškio rajonų administracines ribas, tad užlipę ant tiltelio, viena koja jau būsite įžengę į Rokiškio rajoną.

Iki pat Marimonto malūno griuvėsių galima privažiuoti geru miško keliuku, o jei mėgstate žygiuoti, galite automobilį palikti ant pagrindinio kelio ir miško takais eiti pėsčiomis. Šioje Sartų regioninio parko vietoje galima praleisti gerą pusdienį, nes miško takų daug, o nuorodos su rodyklėmis padės rasti kelią į kitus lankytinus objektus.