Lankytini objektai

Salakas – vienas iš seniausių šio krašto lokalinių centrų. Salako pradžia siejama su netoliese stūksančiu piliakalniu bei papilio gyvenviete. Manoma, kad XIV a. pabaigoje – XV a. pirmoje pusėje Salako valsčius įskaitant ir patį miestelį jau buvo padalintas į keletą dalių: šiaurės vakarinę Salako valsčiaus dalį valdovas buvo užrašęs Vilniaus vyskupo stalo valdai (vyskupijos išlaikymui), pietrytinė dalis priklausė Luodžių dvaro ponams Petkevičiams, o pats Luodžio ežeras – Daugėliškio seniūnijai.

Bene pirmuoju Salako miestelio paminėjimu laikomas 1496 metų kovo 18 d. raštas, kuriuo ponas Mikalojus Petkevičius Salako Šv. Petro bažnyčios išlaikymui padovanojo tris valstiečius: Jackų Vilesavičių, Milių Kuraitį ir Miknių Vilnutį. Visgi, čia minima Salako bažnyčia amžių tėkmėje buvo ne kartą sunykusi ir vėl atstatyta.

Galiausiai, po 1905 m. Salako miestelį nusiaubusio gaisro, klebono A. Kryžanausko iniciatyva nuspręsta pastatyti tokią bažnyčią, kuri atlaikytų visas negandas.

Naują, neoromantinio stiliaus, neogotikos bruožų turinčią bažnyčią miestelėnai pradėjo statyti jau kitais 1906 m., pagal Rygos architekto Ignacijaus Morgulco projektą.Tačiau dar neįpusėjus buvo suprasta, kad vien tik parapijiečių aukomis tokios bažnyčios nepastatysi, tad papildomas lėšas imtasi rinkti visoje Žemaičių vyskupystėje, prie statybų prisidėjo ir svetur gyvenę lietuviai.

1911 m. baigta statyti Salako bažnyčia buvo konsekruota Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios titulu ir šiandien yra pati aukščiausia (72 m) ir didžiausia akmeninė bažnyčia Lietuvoje, kurios į dangų besistiebiantis bokštas iš tolo pasitinka atvykusius ir užburia savo didingumu.