Lankytini objektai

Bažnyčia stovi gyvenvietės centre, aikštėje, susidariusioje kelių sankirtoje. Laikomasi nuomonės, kad bažnyčios istorija prasidėjo 1600 metais,kai Smalvų dvarą valdęs Breslaujos žemės teismo raštininkas Jonas Samsonas Podbereskis čia paskyrė tuščią sklypą bažnyčiai statyti. Visgi, greičiausiai tik po 1609 m. sausio 6 d. fundacijos Smalvose buvo pastatyta nedidelė bažnytėlė, pašventinta Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Evangelisto titulu.

Smalvų bažnyčios varpinėje kabo ir tebeskamba senasis, 1780 m. žymaus Vilniaus varpų liejiko Antano Apanavičius nulietas žalvarinis varpas su Šv. Jurgio bareljefu, Smalvų klebono Petro Žvagino vardu ir pavarde bei meistro pamėgtu lotynišku devizu: IN OMNIA TERRAM EXIVIT SONVS EORVM (liet. „visose žemėse skamba jo vardas“).

Smalvų bažnyčia smarkiai nukentėjo 1812 m. karo metu, tačiau kiek rekonstruota išstovėjo iki XIX a. vidurio, kol 1857 m. grafienės Pliaterienės rūpesčiu buvo pastatyta nauja bažnyčia, pašventinta Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Jono Evangelisto titulu. Remiantis senaisiais inventoriniais aprašymais žinome, kad prie bažnyčios buvo kapinės, o jose – mūrinė koplyčia su rūsiu, kuriame ilsėjosi fundadorių palaikai.

Pačioje XIX a. pabaigoje Podbereskiai prarado savo giminės tėvoniją – Smalvų dvarą, o 1920 m. miręs Jonas Podbereskis visą savo turtą (įskaitant ir netoliese buvusį Jurgenavos dvarą) testamentu paliko Smalvų bažnyčiai.

XX a. pradžioje bažnyčios interjeras papuoštas liaudies baroko stilistika, kurioje dominuoja augaliniai motyvai. Didysis altorius yra pušinis, gana gausiai paauksuotas. Dievo Motinos Rožančinės paveikslas tapytas Kazimiero Gorackio. Eksterjere išsiskiria langus ir duris supantys liaudiški pjaustinėti apvadai bei 1982 m. pristatytas dviejų aukštų atviras prieangis su dvišlaičiu stogu.