Lankytini objektai

Pačiame Lietuvos ir Latvijos pasienyje esanti Stelmužė garsi ne tik seniausiu ąžuolu Europoje, unikalia medine bažnyčia, bet ir turtinga, Livonijos ordino laikus menančia įtvirtinta dvarviete, kurią įvairiais laikotarpiais valdė įtakingų Baltijos vokiečių giminių – fon Berkenų, Folkerzambų ir Hahnų šeimų atstovai. Nors prabangūs rūmai neišliko, dvarvietėje tebestovi bokštas, senieji ūkiniai pastatai, netoliese stūkso kalnas su kadaise sunaikintos pilies pamatais.

Nuo tada, kai Sėla buvo nukariauta Kalavijuočių (vėliau – Livonijos) ordino, čia įsikūrė vokiečių riteriai. Stelmužę jie ėmė vadinti Štainenze (vok. Steinensee). XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje leninė Štainenzės valda priklausė Hahoverių giminei. Po paskutinio šios giminės atstovo, Adomo Hahoverio mirties, 1532 m. Livonijos ordino magistras Valteris fon Pletenbergas leno teise šią vietovę perleido valdyti Dinaburgo (Daugpilio) pilies kapitonui Heinrichui fon Berkenui.

XVI a. antroje pusėje fon Berkenų šeima čia pasistatė medinę koplyčią, kuri istoriniuose šaltiniuose yra minima nuo 1596 metų. Koplyčią aptarnavo Egiptės (dab. Latvija) evangelikų liuteronų bažnyčios pastorius, o po ja esančiame rūsyje buvo laidojami dvarininkų šeimos nariai.

1709 m. baronas Gotthardas Lorencas fon Folkerzambas vedė Anną Elisabethą fon Berken, o jų sūnūs Karlas Gustavas ir Gotthardas Friedrichas 1727-1728 metų sandūroje iš prasiskolinusio dvarininko Karlo fon Berkeno perėmė Štainenzės dvarą.

1765 m. mirus Gotthardui Friedrichui jo dvarus perėmė sūnus Johannas Reinholdas (1763-1830), tačiau 1830 m. pastarajam mirus ir nepalikus vyriškos lyties palikuonių, paveldėtoju tapo jo brolis iš antrosios tėvo santuokos – Georgas Friedrichas (1764-1848).

1830 m. duomenimis dvarvietėje buvo trisdešimt pastatų, įskaitant rūmus su biblioteka turėjusia 273 knygas, vyno rūsiai, minima ir XIX a. pradžioje Ilūkstės Romos katalikų bažnyčiai perduota koplyčia. Dvaro kultūrinį gyvenimą liudija ir rūmuose buvę muzikos instrumentai: fortepijonas, pastatoma arfa, penkios gitaros, smuikas.

Daugiau nei 2000 ha valdoje buvo Blocksfeld (dab. Bliokmanto), Johannishof (dab. Jancavos), Kamuntiškio ir Neuhof (dab. Neiguvos) palivarkai, keturi sodai ir keturios upės, septyni ežerai. Dvarui priklausė penkios karčemos: Padvarinė, Paupinė, Pavidinė, Pagrendzinė ir Skubinė. Viena iš jų, Padvarinė buvo pačioje dvaro teritorijoje, prie Padvarinio arba Štainenzės ežero.

Baronas Georgas Frydrichas fon Folkerzambas buvo bene ryškiausias giminės atstovas, itin išsilavinęs žmogus. Yra žinoma, kad jis gimė 1764 metais užaugo Štainenzės dvare kur įgijo pradinį išsilavinimą, mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, 1786-1789 m. klausė paskaitas Getingeno universitete. Jis ne tik rūpinosi savo gerove, bet ir savoje žemėje gyvenusiais valstiečiais – jiems statė namus, rūpinosi švietimu, veisė vaismedžių sodus ir skatino verslauti. Dvarininkas mirė 1848 m. Rygoje, palaidotas Stelmužėje.

Dvarvietė pradėjo nykti dar XIX a. pabaigoje, kai 1890 ir 1900 metais ją nusiaubė gaisrai. Nebeliko senųjų rūmų, o naujai pastatyti ponų gyvenamieji pastatai jau nebepriminė praeities didybės. Statytis naujus rūmus, matyt jau nelabai ir buvo poreikio, kadangi pagrindinė dvarą valdžiusios baronų Folkerzambų giminės linija buvo beišmirštanti.

1918 m. Lietuvai ir Latvijai paskelbus nepriklausomybę ir išvarius bolševikus imta spręsti sienos klausimus ir 1921 m. sutartimi Stelmužė atiteko Lietuvai.

1924 m. miręs Vadimas fon Folkerzamas stačiatikių apeigomis palaidotas Stelmužėje, o dvarą, kaip ir buvo sutarta, paveldėjo jo sūnėnas, baronas Herbertas fon Hahnas. Jis gyvendavo Rygoje arba savo neogotikiniuose rūmuose Alt-Salensee (dab. Červonka, Latvija), todėl Stelmužėje lankėsi retai, dvarvietė jau buvo apnykusi. Dvaro reikalus sprendė patikėtiniai, o po Žemės reformos likusius 80 hektarų žemės imta pardavinėti dalimis.

1937 m. pabaigoje Herbertas fon Hahnas pardavė centrinę Stelmužės dvaro dalį Zarasų apskrities savivaldybei ir su šeima išvyko į Vakarų Europą, vėliau į Kanadą. Jau kitais metais buvusi dvaro oficina pradėta perstatyti į mokyklą, o teritorija aplink Stelmužės ąžuolą sutvarkyta ir pritaikyta turizmui.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Stelmužė, kaip dvaras jau buvo sunykęs, ir net nebepapuolė į nacionalizuojamų dvarų sąrašus. Iš Hahnų žemes supirkę ir spėję prasigyventi vietos ūkininkai Repšiai buvo ištremti į Sibirą, o dvarvietė buvo smarkiai apleista.