
- Kultūros paveldo objektai
Antazavės grafai Pliateriai, XVIII a. pabaigoje čia pastatę vandens malūną, karčemą ir įkūrę palivarką, vietovei pavadinimą nusižiūrėjo nuo netoli Varšuvos buvusio garsaus Marimonto malūno, kuriame malti aukščiausios kokybės miltai prabangiems ir šventiniams kepiniams, o šis vietovardis Lenkijoje greičiausiai reiškęs „Marijos kalnas” (lot. Mari mont).

- Kultūros paveldo objektai
1916 metais nusistovėjus Vokietijos imperijos rytų fronto linijai, ją imta fortifikuoti. Pafrontėje įkurdintos rezervinės vokiečių kariuomenės divizijos, o joms aprūpinti čia buvo pastatyti ištisi betoniniai požeminiai miesteliai su visa infrastruktūra. Iki šių dienų išlikę fronto linijos statiniai ar jų likučiai yra išsibarstę miškuose bei aplink Turmanto geležinkelio stotį.

- Kultūros paveldo objektai
Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje guli akmuo su ženklu, vadinamas „Napoleono akmeniu“. 2022 m. čia pat, planuoto rekonstruoti kelio vietoje archeologai aptiko dar vieną akmenį su identišku simboliu. Tokių akmenų šiose apylinkėse yra ir daugiau (pvz. Gailiutiškių akmuo), visi jie yra siejami su 1554 m. nustatytomis pono Motiejaus Petkevičiaus Luodžių dvaro valdos ribomis.

- Kultūros paveldo objektai
Salako miestelio totorių kapinės įkurtos XIX a. antroje pusėje ir yra vienintelės tokios Aukštaitijoje. Remiantis amžininkų prisiminimais, XX a. pradžioje Salake gyveno per dešimt totorių šeimų, puikių siuvėjų bei kailiadirbių. Dar ir šiandien čia yra išlikę totoriams būdingi mediniai nameliai, kurių trys langai yra atsukti į gatvės pusę.

- Kultūros paveldo objektai
Salake nuo seno buvo gausi žydų bendruomenė. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno 686 katalikai ir 1582 žydai, turėję savo mokyklą, sinagogas bei kapines Salako miestelio šiaurės rytiniame pakraštyje, kuriose iki šių dienų išliko apie 570 XIX a. pabaigą - XIX a. pradžią menančių paminklų.

- Kultūros paveldo objektai
Šaltupės koplytėlė nuo seno stovėjusi šiaurinėje Zarasų miesto dalyje, prie Šaltupės upelio, kurio vanduo vietinių pasakojimu, buvo gydantis. Bene pirmasis koplytėlės paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siekia 1640 metus. Pro šią vietą ėjusiu keliu buvo vykstama į Antalieptę, Dusetas, Obelius ar Rygą.